Biografija
Lietuvos didysis kunigaikštis (nuo 1492 m. iki mirties) ir Lenkijos karalius (nuo 1501 m. spalio pradžios iki mirties). Kazimiero Jogailaičio ir Vokietijos imperatoriaus Albrechto II Habsburgo dukters Elžbietos ketvirtasis sūnus, Jogailos anūkas. Lenkijoje vadinamas „Aleksandru Jogailaičiu“
Aleksandro valdymo laikotarpis pasižymėjo nuolatiniais LDK karais su kaimyninėmis šalimis. Pavojingiausias Lietuvos kaimynas tuo metu buvo sparčiai stiprėjanti Maskvos Didžioji Kunigaikštystė, nemažai rūpesčių kėlė ir du Maskvos sąjungininkai – Mengli Girėjaus valdomas Krymo chanatas ir gospodario Stepono Didžiojo valdoma Moldova, kurių karinės pajėgos aptariamu laikotarpiu dažnai puldinėjo LDK pietines sritis (XVI a. pradžioje Krymo raitelių būriai ne kartą įsiveržė ir į tikrąją Lietuvą, 1503 m. pasiekė net Vilniaus apylinkes).
Aleksandro valdymo laikotarpiu ženkliai suintensyvėjo Lietuvos parlamentarizmo sistemos raida[1]; kita vertus, Aleksandro nuolaidos LDK Ponų tarybai faktiškai atvėrė kelią didikų oligarchijos įsigalėjimui Lietuvoje.
Apie 1501 m. Aleksandro nurodymu Lietuvoje iki tol galiojusius atskirus įstatymus (vad. „nuostatus“) bei teismų „užrašymus“ pradėta kodifikuoti į vieningą „rašytinę teisę“, − šio darbo rezultatu tapo apie 1522 m. sudarytas ir 1529 m. įsigaliojęs I Lietuvos Statutas.
Valdant Aleksandrui per didžiojo kunigaikščio ir kai kurių didikų dvarus Lietuvoje ėmė plisti renesanso ir humanizmo idėjos (daugelis architektūros istorikų mano, kad būtent Aleksandras buvo Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų perstatymo renesansiniu stiliumi iniciatorius). Aleksandro valdymo pradžioje imta reguliariai tvarkyti bei sisteminti valstybės archyvą (Lietuvos Metriką), patobulinta LDK oficialiosios raštvedybos sistema, be to, iš esmės reorganizuota didžiojo kunigaikščio raštinė, nuo šiol tapusi labiau „lotyniška“, nei „rusėniška“.
Lietuvoje Aleksandras nuolat lankydavosi nuo 1479 m., o Lietuvos didžiojo kunigaikščio pareigas ėjo faktiškai jau nuo 1488 m. (dalies istorikų manymu – nuo 1490 m.), tuomet savo tėvo paliktas Vilniuje kaip didžiojo kunigaikščio vietininkas. Taigi 1492 m. liepą Vilniuje susirinkęs visų LDK žemių atstovų seimas (jis laikytinas pirmuoju tikru seimu Lietuvos valstybės istorijoje, – anksčiau Lietuvoje būdavo šaukiami tik LDK Ponų tarybos posėdžiai ir šios tarybos išplėstiniai posėdžiai) Aleksandrą didžiuoju kunigaikščiu ne išrinko, o tik patvirtino (liepos 20 d.). Tą patį mėnesį Petrakave susirinkęs Lenkijos seimas Aleksandrą ketino kviesti užimti ir Lenkijos karaliaus sostą, tačiau liepos pab. į šį sostą atsisėdo Aleksandro brolis Janas Olbrachtas, paremtas už motinos pinigus pasamdyto kariuomenės dalinio, – taip kuriam laikui nutrūko nuo 1447 m. gyvavusi LDK ir Lenkijos karalystės personalinė unija.
Aleksandro pakėlimo didžiuoju kunigaikščiu ceremonija įvyko 1492 m. liepos 26 d. Vilniaus katedroje; ceremonijos metu LDK didikai Aleksandrą paragino valdyti tautą „pagal lietuviškus papročius, arba pagal Vytauto pavyzdį“.
1492 m. rugpjūčio 6 d. Aleksandras specialia privilegija išplėtė LDK Ponų tarybos teises ir apribojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžią: nuo šiol didysis kunigaikštis jau nebegalėjo bausti Ponų tarybos narių už kitokios nei valdovo nuomonės išsakymą, taip pat be Tarybos žinios keisti jo kartu su Taryba priimtų nutarimų; be to, Ponų taryba įgijo teisę atmesti didžiojo kunigaikščio jai siūlomus svarstyti klausimus.
Aleksandras, kaip ir daugelis kitų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, rūpinosi lietuvių kalbos vartojimu LDK katalikų bažnyčiose. Pritardamas Vilniaus vyskupo Alberto Taboro siekiui padidinti Vilniaus vyskupijoje lietuviškai mokančių kunigų skaičių, 1501 m. rugsėjį Aleksandras šio vyskupo naudai atsisakė vad. valdovo patronato teisės 28 Vilniaus vyskupijos parapijose bei dar 5 atskirose bažnyčiose.
Kai kurie tyrinėtojai Aleksandrą laiko paskutiniuoju Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, mokėjusiu ir kalbėjusiu lietuviškai (kad Aleksandras mokėjo lietuvių kalbą, netiesiogiai rodo tam tikri nuo jo valdymo pradžios fiksuojami LDK kanceliarinės slavų kalbos pokyčiai, – Aleksandro raštininkai, skirtingai nei Kazimiero raštinėje dirbę jų pirmtakai, jau nebeiškraipydavo didžiojo kunigaikščio lietuviškai diktuojamuose tekstuose pasitaikydavusių socialinės ūkinės srities lituanizmų, o ir pačių šių lituanizmų Aleksandro padiktuotuose dokumentuose yra kur kas daugiau nei ankstesnių Lietuvos valdovų dokumentuose).
Aleksandro valdymo laikotarpis pasižymėjo nuolatiniais LDK karais su kaimyninėmis šalimis. Pavojingiausias Lietuvos kaimynas tuo metu buvo sparčiai stiprėjanti Maskvos Didžioji Kunigaikštystė, nemažai rūpesčių kėlė ir du Maskvos sąjungininkai – Mengli Girėjaus valdomas Krymo chanatas ir gospodario Stepono Didžiojo valdoma Moldova, kurių karinės pajėgos aptariamu laikotarpiu dažnai puldinėjo LDK pietines sritis (XVI a. pradžioje Krymo raitelių būriai ne kartą įsiveržė ir į tikrąją Lietuvą, 1503 m. pasiekė net Vilniaus apylinkes).
Aleksandro valdymo laikotarpiu ženkliai suintensyvėjo Lietuvos parlamentarizmo sistemos raida[1]; kita vertus, Aleksandro nuolaidos LDK Ponų tarybai faktiškai atvėrė kelią didikų oligarchijos įsigalėjimui Lietuvoje.
Apie 1501 m. Aleksandro nurodymu Lietuvoje iki tol galiojusius atskirus įstatymus (vad. „nuostatus“) bei teismų „užrašymus“ pradėta kodifikuoti į vieningą „rašytinę teisę“, − šio darbo rezultatu tapo apie 1522 m. sudarytas ir 1529 m. įsigaliojęs I Lietuvos Statutas.
Valdant Aleksandrui per didžiojo kunigaikščio ir kai kurių didikų dvarus Lietuvoje ėmė plisti renesanso ir humanizmo idėjos (daugelis architektūros istorikų mano, kad būtent Aleksandras buvo Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų perstatymo renesansiniu stiliumi iniciatorius). Aleksandro valdymo pradžioje imta reguliariai tvarkyti bei sisteminti valstybės archyvą (Lietuvos Metriką), patobulinta LDK oficialiosios raštvedybos sistema, be to, iš esmės reorganizuota didžiojo kunigaikščio raštinė, nuo šiol tapusi labiau „lotyniška“, nei „rusėniška“.
Lietuvoje Aleksandras nuolat lankydavosi nuo 1479 m., o Lietuvos didžiojo kunigaikščio pareigas ėjo faktiškai jau nuo 1488 m. (dalies istorikų manymu – nuo 1490 m.), tuomet savo tėvo paliktas Vilniuje kaip didžiojo kunigaikščio vietininkas. Taigi 1492 m. liepą Vilniuje susirinkęs visų LDK žemių atstovų seimas (jis laikytinas pirmuoju tikru seimu Lietuvos valstybės istorijoje, – anksčiau Lietuvoje būdavo šaukiami tik LDK Ponų tarybos posėdžiai ir šios tarybos išplėstiniai posėdžiai) Aleksandrą didžiuoju kunigaikščiu ne išrinko, o tik patvirtino (liepos 20 d.). Tą patį mėnesį Petrakave susirinkęs Lenkijos seimas Aleksandrą ketino kviesti užimti ir Lenkijos karaliaus sostą, tačiau liepos pab. į šį sostą atsisėdo Aleksandro brolis Janas Olbrachtas, paremtas už motinos pinigus pasamdyto kariuomenės dalinio, – taip kuriam laikui nutrūko nuo 1447 m. gyvavusi LDK ir Lenkijos karalystės personalinė unija.
Aleksandro pakėlimo didžiuoju kunigaikščiu ceremonija įvyko 1492 m. liepos 26 d. Vilniaus katedroje; ceremonijos metu LDK didikai Aleksandrą paragino valdyti tautą „pagal lietuviškus papročius, arba pagal Vytauto pavyzdį“.
1492 m. rugpjūčio 6 d. Aleksandras specialia privilegija išplėtė LDK Ponų tarybos teises ir apribojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžią: nuo šiol didysis kunigaikštis jau nebegalėjo bausti Ponų tarybos narių už kitokios nei valdovo nuomonės išsakymą, taip pat be Tarybos žinios keisti jo kartu su Taryba priimtų nutarimų; be to, Ponų taryba įgijo teisę atmesti didžiojo kunigaikščio jai siūlomus svarstyti klausimus.
Aleksandras, kaip ir daugelis kitų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, rūpinosi lietuvių kalbos vartojimu LDK katalikų bažnyčiose. Pritardamas Vilniaus vyskupo Alberto Taboro siekiui padidinti Vilniaus vyskupijoje lietuviškai mokančių kunigų skaičių, 1501 m. rugsėjį Aleksandras šio vyskupo naudai atsisakė vad. valdovo patronato teisės 28 Vilniaus vyskupijos parapijose bei dar 5 atskirose bažnyčiose.
Kai kurie tyrinėtojai Aleksandrą laiko paskutiniuoju Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, mokėjusiu ir kalbėjusiu lietuviškai (kad Aleksandras mokėjo lietuvių kalbą, netiesiogiai rodo tam tikri nuo jo valdymo pradžios fiksuojami LDK kanceliarinės slavų kalbos pokyčiai, – Aleksandro raštininkai, skirtingai nei Kazimiero raštinėje dirbę jų pirmtakai, jau nebeiškraipydavo didžiojo kunigaikščio lietuviškai diktuojamuose tekstuose pasitaikydavusių socialinės ūkinės srities lituanizmų, o ir pačių šių lituanizmų Aleksandro padiktuotuose dokumentuose yra kur kas daugiau nei ankstesnių Lietuvos valdovų dokumentuose).