Biografija
Žygimanto Senojo sūnus, Lenkijos karalius (1548 – 1572 m.) ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1544 – 1572 m.), paskutinysis Jogailaičių dinastijos valdovas, kurio valdymo metu Lenkija ir LDK susijungė, sudarydamos konfederaciją – Abiejų Tautų Respubliką.
Išrinktas didžiuoju kunigaikščiu, Žygimantas Augustas teturėjo vos 8 metus, bet tas jo išrinkimas reiškė tik vieną, – po tėvo mirties jis savaime taps valdovu, kad nebereikės naujų rinkimų, o tuo tarpu vis tiek valdė tėvas. Bet tuo metu Lietuvoje išaugo Alberto Goštauto vadovaujama partija, reikalavusi daugiau atsiriboti nuo Lenkijos. Ji skundėsi, kad didysis kunigaikštis per mažai gyvenąs Lietuvoje. Tas buvo pareikšta Žygimantui Senajam per specialią Lietuvos seimo nusiųstą delegaciją (1538 m.). Todėl 1543 m. kilo mintis jau 23 metus turinčiam įpėdiniui pavesti valdyti Lietuvą, tėvas turėjo pasilikti tik priežiūrą. Lietuvos ponams tokia mintis patiko, nes jie norėjo turėti Vilniuje valdovo dvarą ir apsisaugoti nuo lenkų kišimosi į Lietuvos reikalus. Mat, didžiajam kunigaikščiui gyvenant Krokuvoje, lenkai, jį veikdami, galėjo kištis į Lietuvos reikalus. Tuo būdu 1544 m. Žygimantas Augustas apsigyveno Vilniuje, kaip didysis Lietuvos kunigaikštis, ir jam atiteko visa valdžia Lietuvoje, tėvas pasiliko tik iždo ir užsienio reikalus. Po tėvo mirties 1548 m. jis be jokių rinkimų savaime tapo abiejų valstybių valdovu.
Žygimantas Augustas tuojau įkūrė Vilniuje puikų dvarą, prie pilies kalno buvo baigti, tėvo pradėti statyti, puikūs renesanso stiliaus didžiųjų kunigaikščių rūmai, kurie vėliau apleisti apgriuvo, o Lietuvą užėmus rusams, buvo visiškai nugriauti (šiuo metu atstatomi, darbų pabaiga buvo numatoma 2009 m.,tačiau dėl lėšų stygiaus nespėta pilnai atstatyti).
Valdovų rūmai 2010 metais Tada ir ponai prisistatė Vilniuje daugybę rūmų. Tais laikais Vilnius tapo vienas gražiausių rytų Europos miestų. Jame tada buvo pilna italų statybininkų ir mokslininkų humanistų. Žygimantas Augustas čia buvo surinkęs daug meno turtų ir didelę biblioteką, kurią vėliau padovanojo jėzuitų kolegijai. Mėgstąs prabangą ir būdamas išlaidus, Ž. Augustas, gyvendamas Vilniuje, prisidarė daugybę skolų, iš kurių jam sunku buvo išbristi ir po tėvo mirties. Vilnius, kur jis praleido gražiausią savo jaunystę, kur pergyveno pirmą ir paskutinę savo gyvenime meilę gražiajai Barborai Radvilaitei, ir vėliau liko mėgstamiausias Žygimanto Augusto miestas. Čia jis dažnai atvažiuodavo iš Krokuvos ir pagyvendavo.
Kai 1562 m. caras Ivanas IV pradėjo pulti Lietuvos žemes, unijos klausimas pasidarė ypač opus. Bajorija nebenorėjo kariauti ir tikėdama, kad jai padės Lenkija, reikalavo su ja unijos. 1563 m. lapkričio 1 d. į Lenkijos seimą Varšuvoje Ž. Augustas pakvietė ir Lietuvos delegaciją derėtis dėl unijos. Po ilgų derybų tebuvo susitarta tik kai kuriais klausimais ir buvo surašytas specialus to susitarimo aktas (neišspręsti klausimai buvo atidėti vėlesniam laikui). Varšuvos seime derybos užtruko iki 1564 m. vasario 22 d. (lietuviams išvažiavus, lenkų seimas dar posėdžiavo iki kovo 23 d.). Ginčai buvo itin karšti. Ypač griežtai lietuviai ėmė ginti savo teises, gavę žinią apie laimėjimą ties Ula. Jie reikalavo sau visiško savarankiškumo, sutikdami tik su bendru valdovu. Jie sutiko atvažiuoti ir į bendrus seimus, bet tik tada, kai bus reikalinga pačiai Lietuvai, ir jokiu būdu nenorėjo išsižadėti savo atskiro seimo. Tuo tarpu karas su Maskva tebeėjo. Lietuvos bajorija, ėmė prašyti Ž. Augusto, kad kuo greičiausiai būtų pasirašyta unija. Pagrindinės derybos dėl unijos prasidėjo 1569 m. sausį Liubline, kur atvyko visas LDK seimas, Lenkijos seimas ir senatas, o pasibaigė liepos 1 d. patvirtinta trimis unijos aktais – dviem abiejų valstybių luomų ir vienu karaliaus aktu.
Sutarta, kad karalius būtų renkamas bendrai, buvo palikti tik bendrieji seimai ir bendras abiejų valstybių senatas, bendri pinigai, tačiau visa kita pasiliko, kaip buvo. Liko atskiri visi Lietuvos ministrai, atskiras valdžios aparatas, atskiras iždas, atskira kariuomenė ir t. t. Unijos aktą priėmus, seimo darbai tęsėsi dar iki rugpjūčio 12 d. Dabar Lietuvos ir Lenkų atstovai jau sėdėjo kartu. Nemaža dar ginčų sukėlė ir Livonijos klausimas. Lietuviai ją laikė prijungta prie Lietuvos, o lenkai tvirtino, kad ji prisiekusi karaliui, todėl ir jiems priklauso. Po ilgų ginčų buvo sutarta, kad Livonija ir Kuršo kunigaikštija bus laikomos priklausančios lygiai abiem valstybėm.
Išrinktas didžiuoju kunigaikščiu, Žygimantas Augustas teturėjo vos 8 metus, bet tas jo išrinkimas reiškė tik vieną, – po tėvo mirties jis savaime taps valdovu, kad nebereikės naujų rinkimų, o tuo tarpu vis tiek valdė tėvas. Bet tuo metu Lietuvoje išaugo Alberto Goštauto vadovaujama partija, reikalavusi daugiau atsiriboti nuo Lenkijos. Ji skundėsi, kad didysis kunigaikštis per mažai gyvenąs Lietuvoje. Tas buvo pareikšta Žygimantui Senajam per specialią Lietuvos seimo nusiųstą delegaciją (1538 m.). Todėl 1543 m. kilo mintis jau 23 metus turinčiam įpėdiniui pavesti valdyti Lietuvą, tėvas turėjo pasilikti tik priežiūrą. Lietuvos ponams tokia mintis patiko, nes jie norėjo turėti Vilniuje valdovo dvarą ir apsisaugoti nuo lenkų kišimosi į Lietuvos reikalus. Mat, didžiajam kunigaikščiui gyvenant Krokuvoje, lenkai, jį veikdami, galėjo kištis į Lietuvos reikalus. Tuo būdu 1544 m. Žygimantas Augustas apsigyveno Vilniuje, kaip didysis Lietuvos kunigaikštis, ir jam atiteko visa valdžia Lietuvoje, tėvas pasiliko tik iždo ir užsienio reikalus. Po tėvo mirties 1548 m. jis be jokių rinkimų savaime tapo abiejų valstybių valdovu.
Žygimantas Augustas tuojau įkūrė Vilniuje puikų dvarą, prie pilies kalno buvo baigti, tėvo pradėti statyti, puikūs renesanso stiliaus didžiųjų kunigaikščių rūmai, kurie vėliau apleisti apgriuvo, o Lietuvą užėmus rusams, buvo visiškai nugriauti (šiuo metu atstatomi, darbų pabaiga buvo numatoma 2009 m.,tačiau dėl lėšų stygiaus nespėta pilnai atstatyti).
Valdovų rūmai 2010 metais Tada ir ponai prisistatė Vilniuje daugybę rūmų. Tais laikais Vilnius tapo vienas gražiausių rytų Europos miestų. Jame tada buvo pilna italų statybininkų ir mokslininkų humanistų. Žygimantas Augustas čia buvo surinkęs daug meno turtų ir didelę biblioteką, kurią vėliau padovanojo jėzuitų kolegijai. Mėgstąs prabangą ir būdamas išlaidus, Ž. Augustas, gyvendamas Vilniuje, prisidarė daugybę skolų, iš kurių jam sunku buvo išbristi ir po tėvo mirties. Vilnius, kur jis praleido gražiausią savo jaunystę, kur pergyveno pirmą ir paskutinę savo gyvenime meilę gražiajai Barborai Radvilaitei, ir vėliau liko mėgstamiausias Žygimanto Augusto miestas. Čia jis dažnai atvažiuodavo iš Krokuvos ir pagyvendavo.
Kai 1562 m. caras Ivanas IV pradėjo pulti Lietuvos žemes, unijos klausimas pasidarė ypač opus. Bajorija nebenorėjo kariauti ir tikėdama, kad jai padės Lenkija, reikalavo su ja unijos. 1563 m. lapkričio 1 d. į Lenkijos seimą Varšuvoje Ž. Augustas pakvietė ir Lietuvos delegaciją derėtis dėl unijos. Po ilgų derybų tebuvo susitarta tik kai kuriais klausimais ir buvo surašytas specialus to susitarimo aktas (neišspręsti klausimai buvo atidėti vėlesniam laikui). Varšuvos seime derybos užtruko iki 1564 m. vasario 22 d. (lietuviams išvažiavus, lenkų seimas dar posėdžiavo iki kovo 23 d.). Ginčai buvo itin karšti. Ypač griežtai lietuviai ėmė ginti savo teises, gavę žinią apie laimėjimą ties Ula. Jie reikalavo sau visiško savarankiškumo, sutikdami tik su bendru valdovu. Jie sutiko atvažiuoti ir į bendrus seimus, bet tik tada, kai bus reikalinga pačiai Lietuvai, ir jokiu būdu nenorėjo išsižadėti savo atskiro seimo. Tuo tarpu karas su Maskva tebeėjo. Lietuvos bajorija, ėmė prašyti Ž. Augusto, kad kuo greičiausiai būtų pasirašyta unija. Pagrindinės derybos dėl unijos prasidėjo 1569 m. sausį Liubline, kur atvyko visas LDK seimas, Lenkijos seimas ir senatas, o pasibaigė liepos 1 d. patvirtinta trimis unijos aktais – dviem abiejų valstybių luomų ir vienu karaliaus aktu.
Sutarta, kad karalius būtų renkamas bendrai, buvo palikti tik bendrieji seimai ir bendras abiejų valstybių senatas, bendri pinigai, tačiau visa kita pasiliko, kaip buvo. Liko atskiri visi Lietuvos ministrai, atskiras valdžios aparatas, atskiras iždas, atskira kariuomenė ir t. t. Unijos aktą priėmus, seimo darbai tęsėsi dar iki rugpjūčio 12 d. Dabar Lietuvos ir Lenkų atstovai jau sėdėjo kartu. Nemaža dar ginčų sukėlė ir Livonijos klausimas. Lietuviai ją laikė prijungta prie Lietuvos, o lenkai tvirtino, kad ji prisiekusi karaliui, todėl ir jiems priklauso. Po ilgų ginčų buvo sutarta, kad Livonija ir Kuršo kunigaikštija bus laikomos priklausančios lygiai abiem valstybėm.