Biografija
Mindaugas – Lietuvos didysis kunigaikštis (1236-1263 m.), taip pat pirmasis Lietuvos karalius (1251–1261 m.). Jo vainikavimo Lietuvos karaliumi diena yra Lietuvos Respublikos valstybinė šventė.
Istoriografijoje nuo XX a. pradžios vyrauja savotiška aksioma virtusi rusų istoriko Dmitrijaus Ilovaiskio XIX a. 7-ajame dešimtmetyje iškelta ir ukrainiečių istoriko Vladimiro Antonovičiaus 1878 m. išplėtota hipotezė, anot kurios Lietuvos valstybė buvusi sukurta būtent Mindaugo; pastaruoju metu vis daugiau istorikų šią daugelio istorijos šaltinių duomenims prieštaraujančią hipotezę atmeta ir teigia Lietuvos valstybę gyvavus jau apie 1200 m. ar net IX-XII a.
Mindaugo įsitvirtinimo valdžioje būdai buvo labai įvairūs: besipriešinančių ir stipresnių varžovų žudymas ar išvarymas, taikingų ir silpnesnių kunigaikščių vertimas vasalais, giminystės ryšių panaudojimas. Svarbiausia sėkmės priežastis - visų šių veiklos būdų tinkamas derinimas. Tai lėmė Lietuvos valstybės atsiradimą. Siekdamas iškilti virš kitų, priversti paklusti savo valdžiai, norėdamas išplėsti valdas, įgyvendindamas asmeninius troškimus, Mindaugas sujungė lietuvius į vieną valstybę.
Iki XIII a. V dešimtmečio pabaigos buvo baigtas pirmasis Lietuvos valstybės kūrimo etapas.
Užkliudęs galingus savo brolėnus Tautvilą ir Edivydą, Mindaugas sukėlė ilgą ir sunkų vidaus karą. Brolėnus parėmė žemaičių kunigaikštis Vykintas, Voluinės ir Haličo kunigaikščiai, Livonijos ordinas. Iš pietų bei šiaurės puolama, nevieninga Lietuva atsidūrė sunkioje padėtyje. Tokioje situacijoje atsidūręs Mindaugas sugebėjo suskaldyti priešišką koaliciją, papirkdamas Livonijos ordino magistrą Andrių fon Štirietį ir už tai gavęs krikštą, o vėliau ir karūną. Tačiau didesnė dalis Žemaitijos atiteko Livonijos ordinui.
Istoriografijoje nuo XX a. pradžios vyrauja savotiška aksioma virtusi rusų istoriko Dmitrijaus Ilovaiskio XIX a. 7-ajame dešimtmetyje iškelta ir ukrainiečių istoriko Vladimiro Antonovičiaus 1878 m. išplėtota hipotezė, anot kurios Lietuvos valstybė buvusi sukurta būtent Mindaugo; pastaruoju metu vis daugiau istorikų šią daugelio istorijos šaltinių duomenims prieštaraujančią hipotezę atmeta ir teigia Lietuvos valstybę gyvavus jau apie 1200 m. ar net IX-XII a.
Mindaugo įsitvirtinimo valdžioje būdai buvo labai įvairūs: besipriešinančių ir stipresnių varžovų žudymas ar išvarymas, taikingų ir silpnesnių kunigaikščių vertimas vasalais, giminystės ryšių panaudojimas. Svarbiausia sėkmės priežastis - visų šių veiklos būdų tinkamas derinimas. Tai lėmė Lietuvos valstybės atsiradimą. Siekdamas iškilti virš kitų, priversti paklusti savo valdžiai, norėdamas išplėsti valdas, įgyvendindamas asmeninius troškimus, Mindaugas sujungė lietuvius į vieną valstybę.
Iki XIII a. V dešimtmečio pabaigos buvo baigtas pirmasis Lietuvos valstybės kūrimo etapas.
Užkliudęs galingus savo brolėnus Tautvilą ir Edivydą, Mindaugas sukėlė ilgą ir sunkų vidaus karą. Brolėnus parėmė žemaičių kunigaikštis Vykintas, Voluinės ir Haličo kunigaikščiai, Livonijos ordinas. Iš pietų bei šiaurės puolama, nevieninga Lietuva atsidūrė sunkioje padėtyje. Tokioje situacijoje atsidūręs Mindaugas sugebėjo suskaldyti priešišką koaliciją, papirkdamas Livonijos ordino magistrą Andrių fon Štirietį ir už tai gavęs krikštą, o vėliau ir karūną. Tačiau didesnė dalis Žemaitijos atiteko Livonijos ordinui.
Mirtis
1263 m. rudenį Mindaugą (kartu galbūt ir jo sūnus Replį bei Girstautą) nužudė Treniotos vadovaujami suokalbininkai. Viena iš kelių spėjamų Mindaugo žūties vietų yra Agluona (dabar – Latvijoje, į šiaurės rytus nuo Daugpilio). Iškart po Mindaugo žūties Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu pusmečiui tapo Treniota, o 1264 m. pavasari – Mindaugo sūnus Vaišelga.
Nužudžius Mindaugą, Lietuvos valstybė nežlugo. Tai rodė, kad buvo kovojama dėl sosto, jis tapo vertybe. Mindaugo mirtis reiškė pagonybės grįžimą į Lietuvą, konfrontaciją su Vakarų Europa. Tačiau valstybė buvo išsaugota. Tai ir yra svarbiausias karaliaus nuopelnas.
Nužudžius Mindaugą, Lietuvos valstybė nežlugo. Tai rodė, kad buvo kovojama dėl sosto, jis tapo vertybe. Mindaugo mirtis reiškė pagonybės grįžimą į Lietuvą, konfrontaciją su Vakarų Europa. Tačiau valstybė buvo išsaugota. Tai ir yra svarbiausias karaliaus nuopelnas.