Biografija
LDK valdovas ir Lenkijos karalius (1506-1548), priešpaskutinis Gediminaičių dinastijos atstovas. Penktas Kazimiero Jogailaičio ir Elžbietos Habsburgietės (lenk. Elżbieta Rakuszanka; Elžbietos tėvas imperatorius Albrechtas II Habsburgietis) sūnus. Lenkijos karaliumi vainikuotas 1507 m. sausio 24 d.
Žygimantas, dar būdamas Silezijoje, jau pasirodė geras valdytojas. Ten jis įvedė gerą tvarką ir sutvarkė ūkį. Lietuvoje jis taip pat parodė daug energijos ir sumanumo. Išlaidaus Aleksandro apgriautas ūkis buvo sutvarkytas, daugelis jo įsiskolintų dvarų buvo išpirkta. Į ūkį jam teko kreipti daug dėmesio, nes ilgų karų metu ypač daug reikėjo pinigų kariuomenei. Kadangi bajorija nenorėjo eiti į karą, tai Žygimanto buvo įvesta samdytinė karuomenė.
1529 m. LDK priimtas I Lietuvos Statutas.
Žygimanto Senojo valdymo laikais gyvenimas Lietuvoje labai pagerėjo. Dėl protestantų dėmesio Biblijoje užrašyto Dievo Žodžio studijavimui gimtąja kalba, ypač padaugėjo mokyklų. Karalienės Bonos globojamas, Abraomas Kulvietis 1539 m. įsteigė Vilniuje pirmąją aukštesniąją mokyklą, kurioje dirbo magistras Jurgis Zablockis, taip pat spėjama, kad ir Martynas Mažvydas, galbūt ir Stanislovas Rapolionis. Joje ne tik buvo mokoma įprastų dalykų, antikinių kalbų, bet ir skelbiamos reformacijos idėjos.
1542 m. karalienei Bonai iškeliavus į Italiją, Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis iš Žygimanto Senojo gavo leidimą protestantų persekiojimui. Povilas Alšėniškis 1542 m. uždarė Abraomo Kulviečio įsteigtą mokyklą, manoma, jog įkalino Martyną Mažvydą. Dėl persekiojimų iš LDK į Prūsiją emigravo Stanislovas Rapolionis, Abraomas Kulvietis, laisvę atgavęs Martynas Mažvydas. Protestantų persekiojimą 1544 metais sustabdė Žygimanto Senojo įpėdinis Žygimantas Augustas, iš savo gyvo tėvo gavęs faktinę valdžią Lietuvoje .
Savo gyvenimo pabaigoje Žygimantas Senasis jau nebeturėjo jėgų ir jokių planų, net atsisakė nuo pretenzijų į Čekiją ir Vengriją po jų valdovo, brolio Vladislovo (ang.: Vladislaus II of Bohemia and Hungary), mirties ir užleido jas Habsburgams. Jam teko kariauti net tris ilgus karus su Maskva, kartą su kryžiuočių ordinu ir daugybę kartų su totoriais. Karo jis nemėgo ir buvo linkęs viską spręsti taikiu būdu.
Žygimantas, dar būdamas Silezijoje, jau pasirodė geras valdytojas. Ten jis įvedė gerą tvarką ir sutvarkė ūkį. Lietuvoje jis taip pat parodė daug energijos ir sumanumo. Išlaidaus Aleksandro apgriautas ūkis buvo sutvarkytas, daugelis jo įsiskolintų dvarų buvo išpirkta. Į ūkį jam teko kreipti daug dėmesio, nes ilgų karų metu ypač daug reikėjo pinigų kariuomenei. Kadangi bajorija nenorėjo eiti į karą, tai Žygimanto buvo įvesta samdytinė karuomenė.
1529 m. LDK priimtas I Lietuvos Statutas.
Žygimanto Senojo valdymo laikais gyvenimas Lietuvoje labai pagerėjo. Dėl protestantų dėmesio Biblijoje užrašyto Dievo Žodžio studijavimui gimtąja kalba, ypač padaugėjo mokyklų. Karalienės Bonos globojamas, Abraomas Kulvietis 1539 m. įsteigė Vilniuje pirmąją aukštesniąją mokyklą, kurioje dirbo magistras Jurgis Zablockis, taip pat spėjama, kad ir Martynas Mažvydas, galbūt ir Stanislovas Rapolionis. Joje ne tik buvo mokoma įprastų dalykų, antikinių kalbų, bet ir skelbiamos reformacijos idėjos.
1542 m. karalienei Bonai iškeliavus į Italiją, Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis iš Žygimanto Senojo gavo leidimą protestantų persekiojimui. Povilas Alšėniškis 1542 m. uždarė Abraomo Kulviečio įsteigtą mokyklą, manoma, jog įkalino Martyną Mažvydą. Dėl persekiojimų iš LDK į Prūsiją emigravo Stanislovas Rapolionis, Abraomas Kulvietis, laisvę atgavęs Martynas Mažvydas. Protestantų persekiojimą 1544 metais sustabdė Žygimanto Senojo įpėdinis Žygimantas Augustas, iš savo gyvo tėvo gavęs faktinę valdžią Lietuvoje .
Savo gyvenimo pabaigoje Žygimantas Senasis jau nebeturėjo jėgų ir jokių planų, net atsisakė nuo pretenzijų į Čekiją ir Vengriją po jų valdovo, brolio Vladislovo (ang.: Vladislaus II of Bohemia and Hungary), mirties ir užleido jas Habsburgams. Jam teko kariauti net tris ilgus karus su Maskva, kartą su kryžiuočių ordinu ir daugybę kartų su totoriais. Karo jis nemėgo ir buvo linkęs viską spręsti taikiu būdu.